Metodologijos struktūriniai principai nusako vidinius dėsningumus, pagal kuriuos ta pati metodologija išlieka vientisa ir atpažįstama skirtingose jos išraiškose.
Jie nekartoja veikimo architektūroje įvardyto sąmonės perėjimo ir neaprašo metodologijos dalių kaip linijinės sekos. Šie principai parodo dalies ir visumos santykį, skirtingų dalių funkcinį atitikimą, tos pačios sandaros ir vidinio proceso pasikartojimą skirtinguose masteliuose bei tai, kaip metodologijos forma sudaro sąlygas tiesioginiam patyrimui ir suvokimui.
Tokia principų seka atskleidžia aiškų vidinį perėjimą:
dalis ir visuma
↓
dalių funkcinis atitikimas
↓
sandaros ir proceso pasikartojimas skirtinguose masteliuose
↓
forma kaip patyrimo būdas
Metodologijos struktūriniai principai
-
Kristaloholografinis principas nusako dalies ir visumos santykį: kaip ta pati metodologijos visuma atsiveria per skirtingas briaunas ir glūdi kiekvienoje jos dalyje.
-
Komplementarumo principas nusako skirtingas funkcijas atliekančių dalių tarpusavio atitikimą ir tai, kaip jos papildo viena kitą bendrame suvokimo procese, veikdamos sinergiškai.
-
Fraktalinis principas nusako tos pačios metodologinės sandaros ir vidinio sąmonės proceso pasikartojimą skirtinguose metodologijos bei žmogaus patyrimo masteliuose.
-
Patyriminės formos principas nusako, kaip metodologijos forma sudaro sąlygas turinį ne vien suprasti, bet ir tiesiogiai patirti, o kalba, kaip viena svarbiausių jos priemonių, nukreipia dėmesį, veda į suvokimą ir dalyvauja transformacijoje.
Kristaloholografinis principas
Kristaloholografinis principas nusako dalies ir visumos santykį: ta pati visuma atsiveria per skirtingas briaunas, o kiekvienoje briaunoje glūdi visa metodologija.
Pažvelk į kristalą. Pasukus jį, paviršiai vis kitaip pagauna šviesą ir parodo tai, ko nebuvo matyti iš ankstesnės pozicijos. Keičiasi matymo kampas, tačiau pats kristalas išlieka tas pats.
Taip veikia ir Patyriminio neidualizmo metodologija. Kristalo matmuo reiškia, kad į tą pačią esmę žvelgiama iš skirtingų suvokimo taškų. Meilė sau, tiesa, laisvė, santykiai, vidinė krizė, pasirinkimas ar sąlygotumo veikimas išryškina įvairias žmogaus gyvenimo ir patyrimo briaunas, tačiau veda į tą patį pažinimą. Kad ir kuris aspektas išryškėtų, metodologijos esmė išlieka ta pati.
Holografinis matmuo reiškia, kad kiekvienoje atskiroje dalyje veikia visa metodologija. Bet kuris Tikros knygos apie netikrą gyvenimą (toliau – knygos) skyrius, svetainės tekstas, konsultacija ar seansas turi savitą temą ir patyrimo lauką, tačiau per kiekvieną jų galima susitikti su ta pačia esme.
Todėl nebūtina iš karto suprasti visą metodologiją. Gyvas klausimas, šiuo metu svarbi tema ar gyvenimo situacija tampa Įėjimo tašku – pirmąja kristalo briauna, per kurią žmogus pradeda plačiau aprėpti visumą.
Kristaloholografinio principo funkcija – išlaikyti metodologijos vientisumą nesuvienodinant jos išraiškų. Kiekviena jų išlieka savita, tačiau per ją atsiveria ta pati esmė.
Komplementarumo principas
Komplementarumo principas nusako, kaip skirtingas funkcijas atliekančios metodologijos dalys papildo viena kitą bendrame suvokimo procese.
Pažvelk į mišką. Prie žemės auga žolės ir samanos, aukščiau – krūmai, virš jų kyla medžiai. Jų lajos suteikia pavėsį, pažemės augmenija padeda išlaikyti drėgmę dirvožemyje, o grybiena – augalų šaknims pasisavinti vandenį ir maisto medžiagas. Kiekviena gyvybės forma prie miško gyvavimo prisideda savaip. Jos veikia viena kitą, padeda viena kitai ir kartu kuria miško ekosistemą.
Taip veikia ir Patyriminio neidualizmo metodologija. Jos dalys neatlieka to paties darbo. Viena iškelia klausimą, kita padeda jį išjausti giliau, dar kita leidžia atpažinti veikiantį dėsningumą ar susieti suvokimą su pasirinkimu. Kiekviena turi savitą funkciją, o jų veikimas susijęs: viena dalis sudaro sąlygas tam, ką kita pratęsia, pagilina ar papildo.
Jei Kristaloholografinis principas nusako dalies ir visumos santykį, tai Komplementarumo principas parodo skirtingų dalių tarpusavio ryšį ir atitikimą. Būtent jų skirtumai sudaro komplementarumo pagrindą.
Komplementarumą galima pamatyti net ir vienoje metodologijos išraiškoje. Puslapio pavadinimas iškelia žmogui gyvą klausimą, o jo aprašymas nukreipia žvilgsnį suvokimo kryptimi. Įėjimo taškas atveria prieigą per šiuo metu aktualią patirtį, o tolesnis turinys leidžia ją tyrinėti. Skaitant knygą dėsningumas patiriamas per gyvenimo situaciją, Epilogai padeda jį atpažinti platesniame kontekste, o kvietimas veikti susieja suvokimą su pasirinkimu ir jo įkūnijimu kasdienybėje.
Tas pats principas pasireiškia ir tarp skirtingų Patyriminio neidualizmo išraiškų – knygos, svetainės tekstų, praktikų, konsultacijų ir seansų. Kiekviena jų prie bendro pažinimo proceso prisideda savaip. Seanso ar konsultacijos metu išryškėjusį susitapatinimą knyga leidžia pamatyti kaip platesnio dėsningumo dalį, o skaitant kilęs klausimas toliau tyrinėjamas praktinio darbo metu. Svetainės tekstai tą pačią patirtį parodo kitu kampu ir tampa nauju Įėjimo tašku.
Taip viena išraiška nepakeičia kitos, bet papildo tai, kas kitoje buvo patirta ir suvokta. Kas vienoje vietoje buvo pajausta, kitoje atpažįstama; kas buvo suvokta, gali būti patikrinta kasdienybėje arba tyrinėjama seanso metu. Skirtingos funkcijos susijungia į vientisą vedimą.
Kaip miškas gimsta iš daugybės tarpusavyje susijusių gyvybės formų, taip ir metodologijos dalys veikdamos kartu duoda daugiau nei kiekviena jų atskirai. Taip susiformuoja sinergija – papildoma suvokimo kokybė, kylanti iš jų sąveikos. Komplementarumas nusako dalių tarpusavio atitikimą ir papildymą, o sinergija – šio ryšio rezultatą.
Komplementarumo principo funkcija – išlaikyti skirtingų metodologijos dalių ir išraiškų savitumą bei jų tarpusavio ryšį, kad kiekviena savo paskirtimi palaikytų vientisą suvokimo procesą.
Fraktalinis principas
Fraktalinis principas nusako tos pačios metodologinės sandaros ir vidinio sąmonės proceso pasikartojimą skirtinguose metodologijos bei žmogaus patyrimo masteliuose.
Pažvelk į medį. Iš kamieno išauga didelės šakos, iš jų – mažesnės, o šios vėl šakojasi. Nė viena nėra tokia pati kaip kita, tačiau visos auga pagal tą pačią vidinę logiką.
Taip veikia ir Patyriminis neidualizmas. Tas pats vidinis dėsningumas išlieka visoje metodologijoje ir mažesnėse jos dalyse – knygoje, viename jos skyriuje, seanse, iškilusiame klausime ar tyrinėjamoje gyvenimo situacijoje.
Jei Kristaloholografinis principas leidžia pamatyti visumą kiekvienoje jos dalyje, tai Fraktalinis – kaip ta pati vidinė sandara ir procesas kartojasi keičiantis masteliui.
Fraktališkumas čia turi du tarpusavyje susijusius matmenis. Fraktalinė struktūra nusako, kas kartojasi, o Fraktalinė dinamika – kaip šis dėsningumas veikia gyvame patyrime.
Struktūrinį matmenį sudaro ryšys tarp Įėjimo taško, tiesioginio patyrimo, atpažinimo, suvokimo ir Sąmoningo pasirinkimo. Jis būdingas tiek visai metodologijai, tiek atskirai jos daliai.
Šie elementai nesudaro nekintančios sekos. Tiesioginiame patyrime jie persipina, o skirtingose situacijose vieni pasireiškia ryškiau už kitus.
Kaip medžio šakos nekopijuoja viena kitos, taip ir metodologijos dalys neprivalo atrodyti vienodai. Keičiasi jų tema, forma ir apimtis, tačiau išlieka ta pati vidinė sandara. Knygos skyriuje ją atskleidžia pasakojimas ir konkreti gyvenimo situacija, Epiloge – bendro dėsningumo suvokimas, Įžvalgoje ar Atsakyme – gyvas žmogaus klausimas.
Dinaminis matmuo yra pats vidinis procesas: dėmesys atsitraukia nuo automatinio susitapatinimo ir grįžta į tiesioginį patyrimą. Tai, kas anksčiau veikė nepastebėtai, išryškėja, atsirandant galimybei rinktis sąmoningai.
Tas pats procesas vyksta visos knygos naratyve ir vienoje jos pastraipoje, seanso metu ir kasdienėje situacijoje. Platesniu masteliu jis reiškiasi kaip sąmonės transformacija, o kasdienybės akimirkoje – kaip automatinės reakcijos pastebėjimas ir sąmoningas pasirinkimas.
Todėl visos metodologijos veikimą galima pamatyti ir mažoje jos dalyje: atskira gyvenimo situacija gali parodyti tą patį vidinį procesą, kuris kartojasi visame žmogaus gyvenime.
Fraktalinis principas nuo Vertikaliosios atminties spiralės skiriasi tuo, kad ji nusako pažinimo gilėjimą per sugrįžimą, o fraktališkumas – tos pačios vidinės sandaros ir proceso pasikartojimą skirtinguose masteliuose.
Fraktalinio principo funkcija – susieti visumą su žmogaus patirtimi: tai, kas vyksta dideliu masteliu, kasdienybėje tampa atpažįstama ir įkūnijama per konkrečius pasirinkimus bei veiksmus.
Patyriminės formos principas
Patyriminės formos principas nusako, kaip metodologijos forma sudaro sąlygas turinį ne vien suprasti, bet ir tiesiogiai patirti.
Paklausyk muzikos kūrinio. Tos pačios natos, grojamos kitu tempu, su kitomis pauzėmis, akcentais ar skambesiu, sukelia visai kitokius pojūčius ir jausmus. Muziką kuria ne tik natos. Ritmas, tyla, dinamika ir jų tarpusavio santykis lemia, kaip kūrinys išgyvenamas.
Taip veikia ir Patyriminio neidualizmo metodologija. Naratyvas, ritmas, pauzės, vaizdiniai, metaforos, kalbos skambesys, turinio seka, vizualinė režisūra ir kiti formos elementai nėra vien estetiniai sprendimai. Jie kuria patyriminį turinio pateikimo būdą, leidžiantį žmogui sustoti, pajusti, pastebėti, atpažinti ir suvokti.
Todėl forma nėra neutralus turinio apvalkalas. Tas pats teiginys, pateiktas kitu ritmu, kitoje teksto vietoje ar kita kalbine forma, patiriamas skirtingai. Per anksti pateikta išvada uždaro galimybę atrasti pačiam, o perteklinis aiškinimas dėmesį gali perkelti iš tiesioginio patyrimo į teorinį supratimą. Pauzė, klausimas ar vaizdinys palieka erdvės suvokimui kilti iš paties žmogaus patirties.
Knyga yra viena iš metodologijos patyriminių formų. Pasakojimas, gyvenimo situacijos, peizažai, ritmas, pauzės, metaforos, skyrių seka ir Epilogai sudaro erdvę, kurioje skaitytojas nėra vien stebėtojas. Jis pats išgyvena būsenas, atpažįsta savo patirtyje veikiančius dėsningumus ir pereina į platesnį suvokimą. Knyga ne tik kalba apie metodologinį procesą – jos forma sudaro sąlygas šiam procesui vykti skaitytojo patirtyje.
Svetainėje patyriminę formą kuria tekstas, vaizdas, erdvė, turinio seka, ritmas ir perėjimai. Konsultacijose bei seansuose – klausimų kryptis ir seka, pauzės, žmogui paliekama erdvė pajusti bei dėmesio grąžinimas į tiesioginį patyrimą. Keičiasi išraiškos priemonės, tačiau forma visais atvejais padeda pereiti nuo informacijos prie patyrimo, iš jo – į atpažinimą ir suvokimą.
Kalba kaip patyriminės formos dalis
Viena svarbiausių Patyriminės formos priemonių yra kalba. Ji nukreipia dėmesį, keičia matymo kryptį ir kuria santykį su tuo, kas patiriama.
Patyriminėje formoje kalba veikia dviem kryptimis. Metodologijos kalba veda žmogų į suvokimą, o jo paties vartojama kalba atspindi jo matymo būdą, tapatybę ir pasąmonėje veikiančius sąlygotumus.
Pirmojoje kryptyje svarbi ne vien žodžio reikšmė, bet ir jo funkcija. Kiekvienas žodis, klausimas ar sakinio konstrukcija nukreipia dėmesį ir keičia tai, kaip žmogus mato savo patirtį. Net nedidelis formuluotės pakeitimas gali perkelti į kitą suvokimo poziciją.
„Pažiūrėk“, „pamatyk“, „pastebėk“, „patikrink“, „įsiklausyk“, „stebėk“, „atrask“ ir „prisimink“ nėra laisvai keičiami sinonimai. „Pažiūrėk“ pradeda tyrinėjimą, „pamatyk“ kviečia atpažinti iki tol nepastebėtą patirties aspektą, „pastebėk“ sutelkia dėmesį į subtilų momentą, „patikrink“ kviečia palyginti turimą įsitikinimą su tiesioginiu patyrimu. „Įsiklausyk“ grąžina dėmesį į vidų, „stebėk“ leidžia sekti vykstantį procesą nepasiduodant automatinei reakcijai, „atrask“ veda prie jau esančio, bet dar neatpažinto patirties sluoksnio, o „prisimink“ sugrąžina prie to, kas giliai viduje jau žinoma.
Ne mažiau svarbios ir gramatinės konstrukcijos, jungtukai bei klausimo forma. Neatidžiai parinktas žodis gali sukurti priešpriešą ten, kur vyksta vientisas procesas, o netikslus reiškinio įvardijimas – sustiprinti tapatinimąsi su juo.
Kalbos tikslumas saugo ir patyriminę teksto eigą. Tai, kas priklauso vėlesniam suvokimo taškui, nėra atskleidžiama per anksti. Žmogus pasitinkamas jo dabartinėje suvokimo pozicijoje, o kalba palaipsniui grąžina dėmesį į jo paties patirtį. Taip atsakymas nėra perduodamas kaip gatava išvada – žmogus pats atranda, atpažįsta ir suvokia.
Antroji kalbos veikimo kryptis atsiskleidžia žmogaus kasdienėje kalboje. Vartojami žodžiai nėra neutralūs – jie atspindi santykį su savimi, kitais žmonėmis, gyvenimo situacijomis ir savo galimybėmis.
Tas pats išgyvenimas gali būti įvardytas kaip bausmė, nesėkmė, klaida, problema ar kliūtis – arba kaip pamoka, uždavinys, galimybė ar patirtis. Kiekvienas įvardijimas kuria kitokį santykį su tuo, kas vyksta, ir nukreipia tolesnį veikimą.
Todėl viena iš praktinių darbo su kalba krypčių metodologijoje yra Žodyno perrašymas – žmogaus vartojamų žodžių ir jiems suteikiamų reikšmių atpažinimas bei sąmoningas keitimas.
Perrašant žodyną, pastebimi nuolat vartojami žodžiai ir formuluotės, atpažįstama, iš kokios tapatybės jie kyla ir kokį sąlygotą matymą palaiko.
Tai nėra vieno žodžio pakeitimas kitu ar pozityvesnės kalbos mokymasis. Nauja formuluotė turi atitikti naujai atsivėrusį suvokimą. Priešingu atveju pasikeičia žodžiai, tačiau juos kurianti vidinė pozicija išlieka ta pati.
Todėl žmogui nepateikiamas paruoštas „teisingų“ žodžių sąrašas. Jis mokosi girdėti savo kalbą, tikrinti žodžių reikšmes tiesioginiame patyrime ir sąmoningai rinktis formuluotes, tiksliau išreiškiančias tai, ką iš tikrųjų mato. Taip sąmoningas kalbos keitimas padeda atpažinti sąlygotą matymą ir suvokimo pokytį išreikšti kasdienėje kalboje.
Abi kalbos veikimo kryptys susitinka žmogaus patirtyje. Metodologijos kalba padeda keisti matymo kryptį, o kasdien vartojami žodžiai parodo, kaip žmogus mato save ir tikrovę. Taip kalba tampa ir vedimo, ir transformacijos erdve.
Patyriminė forma siejasi ir su Vertikaliąja atminties spirale. Tas pats tekstas, klausimas, metafora ar knygos skyrius iš kitos suvokimo pozicijos išjaučiamas kitaip ir gali atverti anksčiau nepastebėtą sluoksnį. Forma išlieka ta pati, tačiau keičiasi pozicija, iš kurios žmogus su ja susitinka. Todėl sugrįžimas prie tos pačios formos gali tapti nauju Įėjimo tašku į gilesnį suvokimą.
Patyriminės formos principo funkcija – išlaikyti metodologijos perdavimo ryšį su tiesioginiu patyrimu, kad žmogus ne vien gautų informaciją, bet galėtų atrasti, atpažinti ir suvokti pats.