Kaip Patyriminis neidualizmas pasiekia žmogų, kaip vyksta sąmonės perėjimas ir suvokimas įkūnijamas gyvenime?
Patyriminio neidualizmo veikimo architektūra nusako, kaip atskiri metodologijos principai susijungia į vientisą procesą – nuo pirmojo sąlyčio su metodologija iki suvokimo įkūnijimo gyvenime.
Ši architektūra nėra linijinė etapų seka. Jos elementai veikia kartu, kartojasi skirtingais lygmenimis ir kiekvieną kartą gali atsiverti iš naujo.
Metodologijos veikimo architektūra
Tiltas
Tiltas sumažina atstumą tarp esamo žmogaus suvokimo ir metodologijos atveriamos vientisos sąmonės patirties. Tai metodologijos perdavimo būdas, jungiantis žmogui atpažįstamą patirtį su gilesniu savęs ir tikrovės suvokimu.
Tiltas kuriamas per suprantamą kalbą, kasdienes situacijas, klausimus, vaizdinius ir patirtis, nuo kurių galima atsispirti. Todėl pradžia visada yra ten, kur šiuo metu esama: turimuose klausimuose, vidiniuose prieštaravimuose ir gyvenimo situacijose.
Tiltas nereikalauja iš karto priimti naujo tikrovės suvokimo. Jis leidžia per pažįstamą patirtį priartėti prie dar nematomų arba nepaaiškinamų jos aspektų.
Tiltas nekeičia perduodamos esmės ir jos nesupaprastina. Jis pritaiko priėjimo prie jos būdą, kad ji galėtų atsiverti per asmeninę patirtį.
Kaip pasireiškia praktikoje
Projekte Tiltas kuriamas per asmeninį pasakojimą Tikroje knygoje apie netikrą gyvenimą (toliau - knygoje), kasdienes situacijas ir vaizdinius, suprantamą svetainės kalbą, žmogaus klausimo forma suformuluotus puslapių pavadinimus bei mokymuose ir seansuose nagrinėjamas realias patirtis.
Gatvės perėjimas, vidinės skylės, muilas ir vanduo, rezonansas ar gyvenimo krizė tampa atpažįstamomis formomis, per kurias atsiveria gilesni savęs ir tikrovės pažinimo dėsningumai. Keičiamas priėjimo būdas, tačiau perduodama esmė lieka ta pati.
Įėjimo taškai
Kiekvienas žmogus pradeda nuo skirtingos vietos. Įėjimu gali tapti meilės sau klausimas, vidinė krizė, santykiai, pasirinkimas, prasmės paieška ar jausmas, kad nepavyksta gyventi taip, kaip anksčiau.
Įėjimo taškas nepateikia galutinio atsakymo. Jis išplečia matymą tiek, kad keičiasi pats užklausimas: atsiveria dar vienas gilesnis patirties sluoksnis ir gimsta brandesnis klausimas.
Todėl Įėjimo taškai nėra vien metodologijos navigacija. Jie pradeda Vertikaliąją atminties spiralę ir tampa pirmaisiais impulsais prisiminti savo Esmę, kuri visada buvo, tačiau liko neatpažinta sąmoningai.
Bet kuris svetainės turinio tekstas arba praktinė patirtis gali tapti atskiru Įėjimo tašku į tą pačią visumą.
Kaip pasireiškia praktikoje
Kiekvienas knygos skyrius, svetainės puslapis, Įžvalga, Atsakymas, mokymų tema ar seanso metu aptariama situacija tampa savarankišku Įėjimo tašku. Vienas žmogus pradeda nuo perdegimo, kitas – nuo meilės sau, santykių, pasirinkimo, savęs praradimo ar prasmės klausimo. Svetainės puslapių pavadinimai atspindi konkrečius žmogaus klausimus, o tekstai atsakymą išskleidžia palaipsniui, atverdami kitą matymo sluoksnį ir vesdami gilyn į tą pačią metodologijos visumą.
Sąmonės perėjimas
Sąmonės perėjimas vyksta keičiantis žmogaus tapatybės pagrindui ir tikrovės patyrimo būdui.
Susitapatinęs su sąlygotu Aš, žmogus tikrovę patiria per atskirtį, o save suvokia per asmenybę, fizinį kūną, vaidmenis, programas ir asmeninę istoriją. Suvokimo centras perkeliamas į išorę – kitus žmones, aplinkybes, lūkesčius ir atsakymus, gaunamus iš išorės.
Deidentifikacija leidžia atpažinti susitapatinimus, kuriuos žmogus laiko savimi, nors jie nėra tikrasis jo tapatybės pagrindas. Suvokimo centras grąžinamas iš išorės į vidų, o Esmė atpažįstama kaip tikrasis Aš.
Taip dualios sąmonės patirtis palaipsniui atsiveria į vientisą, o linijinis tikrovės suvokimas išsiplečia į daugiamatį. Atsiveria atskirų patirčių tarpusavio ryšiai, platesnis jų kontekstas ir gyvenimas kaip vientisas procesas.
Sąmonės perėjimas vyksta sluoksniais ir gilėja kiekviename naujame Vertikaliosios atminties spiralės rate (paaiškinimas – žemiau).
Kaip pasireiškia praktikoje
Knygoje sąmonės perėjimas vyksta kartu su pasakojimu. Gyvenimo problema ar vidinis konfliktas palaipsniui atskleidžia jį formuojantį susitapatinimą, o pats skaitymo procesas tampa Deidentifikacijos procesu. Epilogai išryškina už konkretaus reiškinio veikiantį tapatybės mechanizmą. Svetainės tekstuose ir seansuose dėmesys nuo išorinių aplinkybių grąžinamas į vidų. Identifikuojamas tapatybės pagrindas, iš kurio suvokiama situacija ir priimami sprendimai. Atpažįstamos bei perprogramuojamos jį palaikančios pasąmoninės programos, transformuojamas suvokimas ir kuriamos sąlygos naujam sąmoningam Pasirinkimui (paaiškinimas – žemiau).
Singuliarinis taškas
Singuliarinio taško principas atskleidžia Singuliarinio taško, kaip vidinio suvokimo centro, funkciją žmogaus patyrime. Jame susitelkia išorėje išskaidytas dėmesys ir energijos. Iš šio taško tikrovė suvokiama iš Esmės, o ne per asmenybės sąlygotumus ir proto kuriamas interpretacijas.
Singuliariniu jis vadinamas ne geometrine prasme. Jame susitinka horizontalioji žmogaus patirtis ir vertikalusis sąmonės gylis.
Horizontalė apima gyvenimą fizinėje tikrovėje, jame vykstančias situacijas, santykius ir patirtis. Vertikalė atveria judėjimą gilyn – iš išorinio tapatinimosi į vidinį išjautimą. Singuliarinis taškas yra jų susikirtimo vieta, kurioje kasdienė žmogiškoji patirtis susijungia su gilesniu jos suvokimu.
Singuliarinis taškas yra belaikė erdvė, kurioje visa patirtis susitelkia dabarties akimirkoje. Joje atsiveria visa, kas šiuo metu veikia – ankstesnės patirtys, jų suformuotos programos, prisiminimai, lūkesčiai ir ateities projekcijos. Į šią erdvę sugrįžtama judant ne atgal linijiniu laiku, bet gilyn į tai, kas gyva ir patiriama dabar.
Kai suvokimo centras yra išorėje, dėmesys išsiskaido, o vidinė būsena tampa priklausoma nuo kitų žmonių reakcijų, išorinių lūkesčių, aplinkybių, asmeninių istorijų ir automatiškai veikiančių programų. Sugrąžinus jį į Singuliarinį tašką, dėmesys surenkamas į vidų ir atsiranda galimybė matyti vykstantį procesą su juo nesusitapatinant.
Singuliariniame taške atsiveria totalaus Neutralumo būsena. Ji leidžia patirti vykstančius procesus ir išlaikyti suvokimo centrą viduje.
Šį centrą galima palyginti su medžio šaknimis. Kuo giliau jos įsitvirtina, tuo tvirčiau medis išlaiko savo kamieną ir tuo sunkiau išorinėms jėgoms jį nulenkti į kurią nors pusę. Lygiai taip pat, kuo labiau sąmonė įsitvirtina Singuliariniame taške, tuo mažiau žmogus yra blaškomas išorinių aplinkybių, kitų žmonių būsenų ir automatiškai veikiančių programų.
Singuliarinis taškas yra perėjimo iš dualaus į vientisą suvokimą vieta. Protas skaido tikrovę į dalis, jas atskiria, lygina ir vertina, todėl pažįsta per priešybes. Ši jo funkcija reikalinga orientuojantis fizinėje tikrovėje, tačiau vientisumą protas gali suprasti tik kaip idėją.
Tiesioginis vientisumo suvokimas atsiveria iš Singuliarinio taško. Jame priešybės nepraranda savo skirtumų, tačiau nustoja būti suvokiamos kaip viena kitą paneigiančios tikrovės. Skirtingi patirties aspektai atsiveria kaip vieno proceso dalys, todėl tampa matomi jų tarpusavio ryšiai ir bendra prasmė.
Iš šio centro atsiveria daugiamatis suvokimas. Situacija tampa matoma ne tik iš asmeninės pozicijos ar tuo metu veikiančios programos perspektyvos. Vienu metu tampa prieinami skirtingi patirties sluoksniai, jų sąsajos ir vieta bendroje visumoje.
Dėl to Singuliarinis taškas gali būti vadinamas durimis į vidinį kosmosą. Jis žymi perėjimą iš išorinio tikrovės aiškinimo į vidinį pažinimą, kuriame suvokimas kyla iš tiesioginio ryšio su Esme. Šia prasme per Singuliarinį tašką kalba širdis – kaip vientisas vidinis žinojimas, nesukuriamas vien loginio samprotavimo būdu.
Deidentifikacijos procese dėmesys atitraukiamas nuo asmenybės, vaidmenų, istorijų ir programų, su kuriomis buvo susitapatinta, ir grąžinamas į Singuliarinį tašką. Deidentifikacija išlaisvina suvokimo centrą iš išorinio tapatinimosi, o Singuliarinis taškas suteikia jam vidinę atramą.
Singuliarinis taškas taip pat yra Vertikaliosios atminties spiralės pradžios ir sugrįžimo vieta. Iš jo sąmonė juda gilyn į dabartinėje būsenoje atsiveriančius patirties sluoksnius, o kiekvienas naujas suvokimas vėl surenkamas vidiniame centre. Taip skirtingos patirtys, energijos ir suvokimai integruojami į vientisą patyrimą.
Kaip pasireiškia praktikoje
Praktikoje sugrįžimas į Singuliarinį tašką prasideda sąmoningai sustabdžius automatinę reakciją ir iš jos kylantį įprastą elgesį. Dėmesys atitraukiamas nuo kitų žmonių reakcijų, išorinių aplinkybių, galvoje besikartojančių minčių ir veikiančių programų bei surenkamas į vidų. Tuomet galima matyti tai, kas vyksta, su tuo nesusitapatinant.
Iš Singuliarinio taško vyksta susibalansavimas. Išsisklaidžiusios energijos, vidiniai prieštaravimai ir skirtingos būsenos surenkami į vieną centrą. Visa tai atpažįstama kaip bendro patyrimo dalys, todėl pusiausvyra atkuriama neslopinant ir nepaneigiant nė vienos pusės.
Susibalansavimas yra būtina tikrovės pažinimo sąlyga. Kol sąmonė yra įtraukta į vieną priešybės pusę, situacija matoma per reakciją, vertinimą ir tuo metu veikiančią programą. Matoma tik ta tikrovės dalis, kuri atitinka užimamą poziciją. Sugrįžus į neutralų centrą atsiveria platesnis vaizdas, kuriame priešybės suvokiamos kaip vieno proceso dalys.
Sąmoningas pasirinkimas taip pat daromas iš Singuliarinio taško. Protas gali padėti įvardyti sprendimą, numatyti jo pasekmes ir įgyvendinti pasirinktą veiksmą, tačiau kryptį nustato iš Esmės atsivėręs suvokimas. Pasirinkimas tampa vientiso situacijos matymo išraiška, o ne automatinės reakcijos ar vien galvoje vykstančios analizės rezultatu.
Sugrįžimas į Singuliarinį tašką praktikoje pasireiškia ir Atsakomybės už savo būseną prisiėmimu. Susigrąžinama tai, kas priklauso pačiam žmogui: santykis su tuo, kas vyksta, vidinė būsena ir iš jos kylantis pasirinkimas.
Kuo tvirčiau suvokimo centras įsitvirtina viduje, tuo mažiau žmogaus būseną ir pasirinkimus valdo išoriniai veiksniai. Jis gali patirti stiprias emocijas, susidurti su kitų reakcijomis ir išgyventi sudėtingas situacijas išlaikydamas ryšį su savo Esme.
Singuliarinio taško funkcija – sutelkti išorėje išskaidytą dėmesį ir energijas, grąžinti suvokimo centrą į vidų ir sudaryti sąlygas susibalansavimui bei vientisam, daugiamačiam tikrovės suvokimui.
Vertikalioji atminties spiralė
Vertikalioji atminties spiralė nusako būdą, kuriuo pažinimas gilėja per pasikartojantį sugrįžimą.
Metodologija neveda žmogaus tiesia linija nuo nežinojimo prie žinojimo. Ji pažadina giliąją atmintį ir sukuria sąlygas į sąmonę iškilti nesąmoningoms patirtims, jų veikimo dėsningumams bei savo Esmės atpažinimui.
Vertikalioji atminties spiralė veikia kitaip nei regresinės ir kitos į praeities patirčių atkūrimą orientuotos praktikos, kuriose horizontalus judėjimas vyksta linijiniame laike, o dėmesys nukreipiamas į praeities įvykius, jų seką, priežastis ir tarpusavio ryšius. Kai pažinimas sutelkiamas į asmeninės istorijos rekonstravimą ir aiškinimą, žmogus lieka sąlygotos tapatybės ribose – ją gilina arba kuria naujus susitapatinimus.
Vertikalioji atminties spiralė reiškia panirimą į savo begalinį gylį čia ir dabar, iš kurio atsiveria suvokimas. Žmogus nekeliauja atgal laiku ir neieško praeities prisiminimų. Jis lieka dabarties akimirkoje ir panyra į gilesnius šiuo metu patiriamos būsenos sluoksnius. Dėmesio centras perkeliamas iš istorijos į tiesioginį patyrimą.
Praeities patirtys gali iškilti, tačiau jos nėra sąmoningai ieškomos, atkuriamos ar analizuojamos kaip nuosekli įvykių grandinė. Dabartyje jos pasireiškia tiek, kiek šiuo metu formuoja žmogaus tikrovės patyrimą – kaip jausmas, sąlygotumas, susitapatinimas, kūno reakcija ar pasikartojantis veikimo dėsningumas. Praeities patirtis čia svarbi kaip dabartyje veikiantis sluoksnis, kurį galima atpažinti ir suvokti. Iš čia atsiveria platesnis matymas ir savo Esmės atpažinimas.
Naujas klausimas dažnai nėra naujos informacijos poreikis. Tai impulsas dar giliau atpažinti tai, kas jau buvo patirta, tačiau iki galo nesuvokta.
Todėl kartojimasis metodologijoje nėra grįžimas atgal. Tai spiralinis judėjimas, kuriame tas pats klausimas, principas ar patirtis aprėpiami vis giliau ir tampa platesnio suvokimo dalimi.
Įėjimo taškas pradeda Vertikaliąją atminties spiralę, o kiekvienas naujai atpažintas sluoksnis veda į gilesnį jos lygmenį.
Kaip pasireiškia praktikoje
Prie tos pačios temos, klausimo ar gyvenimo situacijos galima sugrįžti daug kartų. Kiekvieną kartą ji atsiveria iš kitos sąmonės pozicijos ir atskleidžia naują prasmės sluoksnį. Todėl sugrįžimas nereiškia, kad ankstesnis suvokimas buvo klaidingas ar kad procesas grįžo atgal. Tai, kas jau buvo atpažinta, tampa pagrindu pamatyti giliau.
Metodologijoje tie patys pagrindiniai klausimai – kas aš esu, ko iš tikrųjų noriu, kaip renkuosi ir iš kur veikiu – kartojasi skirtinguose tekstuose. Kiekvieną kartą jie išryškėja per kitą situaciją ir kitą metodologijos briauną. Sugrįžimas prie meilės sau, tiesos, laisvės, pasirinkimo ar santykio su savimi nekartoja ankstesnio atsakymo – jis leidžia tą patį principą atpažinti gilesniame sąmonės lygmenyje.
Konsultacijose ir praktikose klausimas, būsena ar gyvenimo situacija taip pat gali sugrįžti. Ankstesnis suvokimas jau pakeitė poziciją, iš kurios patiriama tikrovė, todėl tai, kas iškyla dar kartą, gali būti pamatyta giliau ir platesniame kontekste. Taip sugrįžusi patirtis tampa nauju Įėjimo tašku.
Kasdienybėje Vertikalioji atminties spiralė pasireiškia tuo, kad gyvenimas vis iš naujo atveda prie temų ir situacijų, kuriose galima pamatyti, kas jau suvokta ir integruota, o kas dar prašosi gilesnio atpažinimo. Tokiu būdu kiekvienas sugrįžimas tampa ne kartojimu, o tolesnio pažinimo galimybe.
Patyrimas → Atradimas → Atpažinimas → Suvokimas
Patyriminio neidualizmo metodikoje vientisumo suvokimas atsiskleidžia per tiesioginį patyrimą, iš kurio natūraliai kyla pažinimo procesas:
-
Patyrimas suteikia prieigą prie to, ko negalima perduoti vien žodžiais ar paaiškinimais.
-
Atradimas įvyksta pirmą kartą pamačius tai, kas iki tol nebuvo pastebėta savo patirtyje.
-
Atpažinimas įvyksta supratus, kad tai nebuvo naujai sukurta, o visada buvo patirties dalis, tik sąmoningai nepastebėta.
-
Suvokimas atsiveria perpratus atrastos ir atpažintos patirties prasmę, jos veikimo dėsningumą ir vietą platesniame kontekste.
Kai iki tol nepastebėti dalykai tampa matomi ir atpažįstami, jie patenka į sąmoningo suvokimo lauką. Tai, kas tapo matoma, negali veikti taip kaip anksčiau. Net jei žmogus dar kurį laiką kartos seną veikimo būdą, nuo šio momento atsiranda Pasirinkimas.
Kad senasis mechanizmas nustotų veikęs, vien pamatyti nepakanka. Tačiau pats pamatymas jau aktyvuoja transformacinius procesus: grįžti į ankstesnę poziciją, kurioje šis mechanizmas veikė nepastebėtas, tampa neįmanoma. Tolesnė transformacija vyksta per sąmoningą Pasirinkimą, valios išreiškimą ir veiksmą.
Šis procesas nesibaigia vienu ciklu. Kiekvienas suvokimas keičia poziciją, iš kurios patiriama tikrovė, ir tampa nauju Įėjimo tašku.
Kaip pasireiškia praktikoje
Skaitant knygą, šis procesas vyksta skaitytojo patirtyje. Pasakojimas, situacijos, jausmai ir vidiniai konfliktai sudaro sąlygas jam pačiam išgyventi būseną. Epilogai šią eigą pratęsia: juose galima atpažinti savo patirtis ir suvokti, kokie dėsningumai jose veikė.
Konsultacijose, seansuose ir praktikose taip pat kuriamos sąlygos tiesioginiam patyrimui. Čia pirmą kartą pamatoma tai, kas iki tol buvo nepastebėta, ir atpažįstama kaip visada buvusi patirties dalis. Tokiu būdu suvokimas gimsta natūraliai.
Tapatybė ir gyvenimo kryptis
Norai, ketinimai ir pasirinkimas, kaip gyventi, kyla iš tapatybės.
Tai, kuo žmogus save laiko, formuoja jo santykį su savimi ir tikrove, o kartu – poreikius, norus bei gyvenimo kryptį. Kai tapatinamasi su sąlygotu Aš, norai kyla iš jį palaikančių įsitikinimų, ankstesnių patirčių, pasąmoninių programų, baimių, trūkumo jausmo, kitų žmonių lūkesčių ir poreikio būti priimtam.
Todėl noras gali atrodyti visiškai natūralus, nors iš tiesų patvirtina susikurtą tapatybę: padeda kompensuoti jaučiamą trūkumą, išvengti baimės ar išlaikyti savo vaidmenį asmeninėje istorijoje.
Deidentifikacijos procese pamačius savo susitapatinimą keičiasi ir pozicija, iš kurios kyla noras ar ketinimas. Esmę atpažinus kaip savo tapatybės pagrindą, atsiveria galimybė suvokti, ko iš tikrųjų norisi.
Priežastinę sandarą parodo trys pagrindiniai klausimai:
Kas esu? – tapatybė.
Ko noriu? – kryptis.
Kaip gyvenu? – išraiška.
Šių klausimų nereikia suprasti kaip trijų vienas po kito vykstančių etapų. Patirtyje tapatybė, norai, ketinimai ir gyvenimo išraiška veikia vienu metu, tačiau jų seka nusako priežastinę tvarką: tapatybė lemia norus, iš jų formuojasi ketinimai ir pasirinkimų kryptis, o pasirinkimai tampa gyvenimo išraiška. Keičiantis tapatybei, kartu iš naujo formuojasi norai, ketinimai ir ryškėja kita gyvenimo kryptis.
Pirmiausia prisimeni, kas esi. Tuomet supranti, ko iš tikrųjų nori. Ir tik tada tampa aišku, kaip gyventi.
Kartu kinta ir santykis su tuo, ką žmogus iki tol darė vien todėl, kad „reikia“. Kai veiksmus formuoja sąlygoti vaidmenys, kitų lūkesčiai ar savęs aukojimas, juos atliekant dažnai tenka save priversti. Sugrąžinus suvokimo centrą į vidų, atsiranda galimybė remtis savimi ir atsižvelgti į savo būseną bei poreikius. Tuomet vidinės prievartos mažėja, o veiksmuose daugėja sąmoningo pasirinkimo bei meilės. Tai, kas anksčiau buvo patiriama kaip pareiga, tačiau atitinka vidinę dermę, tampa natūralia gyvenimo išraiška. O tai, kas iš esmės jai prieštarauja, nepalaikoma vien todėl, kad „taip reikia“.
Kaip pasireiškia praktikoje
Praktikoje šis dėsningumas atsiskleidžia tyrinėjant patį norą, už jo slypinčią intenciją ir vidinę būseną, iš kurios jis kyla. Tas pats siekis – santykių, pripažinimo, finansinės gerovės, pokyčio, saugumo ar laisvės – gali būti susijęs su skirtingomis vidinėmis paskatomis: kompensuoti trūkumą, paslėpti baimę, patvirtinti savo vertę ar veikti iš ryšio su Esme.
Metodologijos tekstuose ir praktikose meilės sau, santykių, pasirinkimo, prasmės, laisvės ar gyvenimo pokyčio temos palaipsniui grąžina dėmesį į tapatybę. Taip klausimas „Kaip reikėtų gyventi?“ gilėja iki „Kas esu?“ ir „Ko iš tikrųjų noriu?“, o atsivėręs suvokimas tampa gyvenimo krypties pagrindu.
Stebima ir tai, kur žmogaus gyvenime dominuoja „reikia“: kokius veiksmus jis nuolat atlieka save versdamas, iš pareigos, kaltės, baimės nuvilti ar poreikio atitikti savo vaidmenį. Atpažinus šių veiksmų pagrindą, tikrinama, ar dabartinis gyvenimo būdas atitinka atsivėrusį suvokimą ir pasirinktą kryptį.
Sąlygotumo inercija
Kol vidinis sąlygotumas išlieka, jo formuojama būsena ir veikimo modelis kartojasi net pasikeitus situacijai ar aplinkybėms. Išorinis pokytis nepašalina vidinės priežasties – programa gali rasti kitą objektą ar pasireikšti kitu pavidalu.
Sąlygotumo inercija veikia ir kitu lygmeniu. Net atpažinus susitapatinimą ar sąlygotumą, ilgai kartotas veikimo būdas dar kurį laiką gali reikštis kaip automatinis impulsas elgtis taip, kaip anksčiau. Kuo ilgiau ir dažniau jis buvo kartojamas, tuo labiau yra įsitvirtinęs kaip įprasta reakcija.
Todėl vien suvokimas senojo veikimo būdo iš karto nepanaikina. Atsiradusi Pasirinkimo galimybė kiekvienoje situacijoje įgyvendinama iš naujo: senasis impulsas gali būti juntamas, tačiau pasirenkama pagal jį neveikti. Valia padeda išlaikyti pasirinktą kryptį, kol naujas veikimo būdas palaipsniui tampa natūralesnis, o ankstesnės reakcijos inercija silpnėja.
Patyriminis neidualizmas dėmesį kreipia į būseną lemiantį susitapatinimą, sąlygotumą ar programą ir kartu į tai, kaip jų suformuotas veikimo būdas reiškiasi kasdienybėje. Taip transformacija apima ne vien sąlygotumo atpažinimą, bet ir naujo pasirinkimo įtvirtinimą gyvenime.
Kaip pasireiškia praktikoje
Žmogus pakeičia santykius, darbą, aplinką ar kitą situaciją tikėdamasis, kad kartu pasikeis ir jo vidinė būsena. Pokytis išorėje suteikia palengvėjimą, tačiau, jei sąlygotumas išlieka, po kurio laiko senasis modelis pasireiškia naujomis aplinkybėmis.
Todėl stebima ne tik tai, kas vyksta dabar, bet ir kas kartojasi skirtingose situacijose. Keičiantis žmonėms, aplinkybėms ar gyvenimo etapams, ieškoma atsinaujinančios būsenos, reakcijos, susitapatinimo ar programos.
Toks pasikartojimas parodo, kad išorinis objektas buvo tik vieta, per kurią sąlygotumas reiškėsi.
Inercija gali būti matoma ir tada, kai pats sąlygotumas jau atpažintas. Žmogus gali aiškiai suvokti, kad nebenori veikti senuoju būdu, tačiau konkrečioje situacijoje vis tiek pajusti stiprų impulsą pakartoti ankstesnę reakciją.
Tai nereiškia, kad ankstesnis suvokimas buvo klaidingas. Kiekvienas sąmoningas pasirinkimas pagal šį impulsą neveikti silpnina senojo modelio inerciją ir įtvirtina naują veikimo kryptį.
Patirties užbaigimas
Patirties užbaigimas – tai procesas, per kurį patirtis sąmoningai išgyvenama, suvokiama ir integruojama. Jis vyksta per leidimą, priėmimą, išjautimą ir suvokimą, o paleidimas atsiranda kaip natūrali šio proceso pasekmė.
Leidimas suteikia patirčiai vietą sąmonėje ir sukuria vidinį saugumą ją išgyventi. Žmogus nustoja reikalauti, kad būsena iš karto pasikeistų ar išnyktų.
Priėmimas leidžia nesipriešinti tam, kas vyksta. Tai nėra nei pritarimas patirčiai, nei jos vertinimas kaip geros ar blogos, nei susitaikymas su aplinkybėmis. Priimamas pats faktas, kad ši patirtis yra. Ji pripažįstama vertybe, nes kiekviena patirtis – tiek konstruktyvi, tiek destruktyvi – praturtina ir plečia suvokimą.
Išjautimas leidžia patirčiai atsiskleisti tiesiogiai – per emocijas, kūno pojūčius, vidines būsenas, vaizdinius ir kitus sąmonėje iškylančius jos pavidalus. Patirtis išgyvenama jos neslopinant, nebandant paaiškinti vien protu ir su ja nesusitapatinant.
Suvokimas atveria patirties prasmę, joje veikiantį dėsningumą ir vietą platesniame žmogaus gyvenimo kontekste. Tai, kas buvo tik jaučiama ar nesąmoningai kartojama, tampa matoma ir integruojama į žmogaus patirčių visumą.
Paleidimas nėra atskiras veiksmas, kurį žmogus turi atlikti. Patirčiai atsiskleidus, ją išjautus ir suvokus, nereikia jos nešiotis, nuo jos gintis arba nesąmoningai kartoti. Suvokimas ją užbaigia, todėl paleidimas įvyksta savaime.
Paleidimas nėra technika. Jis yra užbaigtos patirties pasekmė.
Jis nepanaikina to, kas įvyko, ir neištrina patirties iš žmogaus gyvenimo. Keičiasi santykis su ja ir silpnėja jos automatinis poveikis dabartinei būsenai, reakcijoms bei pasirinkimams.
Patirties užbaigimas nėra fiksuota linijinė seka. Leidimas, priėmimas, išjautimas ir suvokimas persipina, gilėja, kartojasi skirtinguose tos pačios patirties sluoksniuose ir atveria vis gilesnį Vertikaliosios atminties spiralės lygmenį.
Kaip pasireiškia praktikoje
Susidūrus su stipriu ar nemaloniu išgyvenimu, nesistengiama jo kuo greičiau pakeisti ar nuo jo pabėgti. Dėmesys sutelkiamas į tiesioginį patyrimą: žmogus leidžia jam atsiskleisti, priima jį tokį, koks jis yra, ir išjaučia, kas vyksta jo viduje.
Išjautimo metu gali išryškėti išgyvenimą palaikantis susitapatinimas, sąlygotumas ar pasikartojantis veikimo modelis. Atsivėręs suvokimas leidžia patirtį integruoti, o paleidimas įvyksta natūraliai – be spaudimo sau ir bandymo jį sukelti.
Patirties užbaigimo funkcija – sudaryti sąlygas išgyventą patirtį suvokti ir integruoti, kad jos poveikis žmogaus būsenai ir pasirinkimams nebūtų automatinis.
Vidinė atsakomybė
Vidinės atsakomybės principas nusako suvokimo centro grąžinimą į vidų, kai žmogus prisiima atsakomybę už savo būseną, santykį su patirtimi ir iš šio santykio kylantį pasirinkimą.
Šis suvokimo centro grąžinimas į vidų yra būtina perėjimo iš dualios sąmonės į vientisą sąlyga. Kol vidinės būsenos priežastis ir jos keitimo galia priskiriamos kitiems žmonėms ar išorinėms aplinkybėms, išlieka dalijimas į „aš“ ir „kiti“. Kiti tampa tais, nuo kurių priklauso žmogaus savijauta, todėl suvokimo ir atsakomybės centras lieka išorėje.
Šioje pozicijoje žmogus gali prisiimti atsakomybę už kitų gyvenimą, jausmus ir pasirinkimus, kartu neprisiimdamas jos už tai, kaip pats jaučiasi. Rūpinimasis kitais virsta savęs aukojimu, gelbėjimu, kontrole arba bandymu reguliuoti jų gyvenimą. Taip savo būsenos keitimo galia perduodama išorei.
Vidinė atsakomybė nėra kaltės prisiėmimas. Kiekvienas yra atsakingas už save, savo pasirinkimus ir veiksmus, tačiau ne už kito žmogaus reakcijas ar sprendimus.
Pavyzdžiui, žmogui kylantis pyktis, susierzinimas, įsiskaudinimas ar įsižeidimas nereiškia, kad už tai atsakingi kiti. Išorinė situacija gali tapti impulsu, tačiau pati reakcija kyla žmogaus viduje ir priklauso nuo tuo metu veikiančių sąlygotumų bei susitapatinimų. Sąmoningas pasirinkimas atsiveria santykyje su tuo, kas pakilo: žmogus gali pakartoti automatinę reakciją arba pagal ją neveikti. Lygiai taip pat jis neatsako už kitų reakcijas, tačiau atsako už savo santykį su jomis ir tai, ką pats renkasi daryti toliau.
Vidinė atsakomybė grąžina pasirinkimo galią. Kol atsakomybės centras yra išorėje, laukiama, kad pasikeistų kiti arba aplinkybės. Sugrąžinus jį į vidų, atsiveria klausimas: ką šioje situacijoje renkuosi aš? Sąmoningas pasirinkimas tampa praktine prisiimtos atsakomybės išraiška.
Kai suvokimo centras grįžta į vidų, silpnėja dalijimas į „aš“ ir „kiti“. Tai, kaip elgiamės su kitais, veikia ir mus pačius, o tai, kaip elgiamės su savimi, atsispindi santykiuose.
Vientisame suvokime atsakomybė už save apima ir tai, ką žmogus savo būsena, pasirinkimais ir veiksmais įneša į santykius. Jo gerovė nėra atskira nuo kitų ir visumos gerovės.
Vidinės atsakomybės principas sudaro sąlygas patirti gilesnį ryšį su aplinka. Santykis su kitais tuomet kyla iš vientisumo, o ne iš pareigos, baimės, kaltės, poreikio būti reikalingam ar įtikti.
Kaip pasireiškia praktikoje
Praktikoje Vidinės atsakomybės principas pasireiškia pastebint, kur būsenos priežastis ir jos keitimo galia perduodamos išorei. Atpažįstamos mintys ir reakcijos, teigiančios, kad gerai jaustis bus įmanoma tik tada, kai kiti pasikeis, supras, pritars, atsiprašys ar pradės elgtis kitaip.
Tuomet dėmesys grąžinamas nuo kitų žmonių elgesio prie savęs. Tikrinama, kas šiuo metu vyksta viduje, kokia programa veikia, su kuo tapatinamasi ir kokį veiksmą tai skatina atlikti.
Atsakomybės prisiėmimas prasideda ne nuo reikalavimo iš karto pasijusti kitaip, bet nuo pripažinimo, kad dabartinis santykis su patirtimi ir tolesnis pasirinkimas priklauso pačiam žmogui. Sutelkus dėmesį į Singuliarinį tašką ir susibalansavus, pasirinkimas daromas ne iš aukos, gelbėtojo ar kontroliuojančios pozicijos. Žmogus gali padėti kitam, nustatyti ribą, pasitraukti, pasilikti, kalbėti ar neveikti, tačiau jo sprendimas kyla iš vidinio suvokimo centro. Prisiėmus atsakomybę, kiekviena situacija tampa naujo sąmoningo pasirinkimo vieta.
Vidinės atsakomybės funkcija – išlaisvinti pasirinkimą iš priklausomybės nuo išorės ir sudaryti sąlygas veikti iš vientiso suvokimo.
Kiekviena akimirka kaip naujas pasirinkimas
Suvokimas integruojamas į gyvenimą per Pasirinkimą, kuris pakeičia veikimo kryptį, o valia padeda joje išlikti.
Kas kartą suveikus sąlygotumui, kiekvienoje situacijoje tenka rinktis iš naujo. Ankstesnis suvokimas atveria pasirinkimo galimybę, tačiau senos programos Inercija gali skatinti grįžti prie įprastos reakcijos. Valia įgalina priimtą sprendimą nuosekliai įgyvendinti kasdieniuose veiksmuose ir santykiuose.
Valia čia nėra kova su programa, emocijų slopinimas ar spaudimas sau pasikeisti. Ji pasireiškia sąmoningu apsisprendimu pagal programą neveikti net tada, kai jos impulsas vis dar juntamas. Todėl kiekviena akimirka tampa nauja galimybe:
-
atpažinti pasireiškiantį sąlygotumą
-
atsitapatinti nuo jo
-
susigrąžinti suvokimo centrą į vidų
-
sąmoningai pasirinkti veikimo kryptį
-
per valią nuosekliai laikytis šio pasirinkimo
-
išreikšti suvokimą konkrečiu veiksmu
Taip Deidentifikacija tampa nuolatine gyvenimo praktika. Balansas sudaro sąlygas aiškiai atpažinti sąlygotumą, Sąmoningas pasirinkimas nutraukia automatinę reakciją, valia išlaiko pasirinktą kryptį, o per Integralumą suvokimas įkūnijamas kasdieniuose sprendimuose, veiksmuose ir santykiuose.
Kiekviename pasirinkime glūdi dvi vienodai realios galimybės: tiek pratęsti seną tikrovę, tiek pradėti naują. Todėl Pasirinkimas tampa lemiančiu momentu. Transformacija vyksta ne už kasdienybės ribų. Kasdienybė yra erdvė, kurioje sąmonės pokytis tampa gyvenimo dalimi.
Kaip pasireiškia praktikoje
Šis principas praktiškai atsiskleidžia tada, kai programa suveikia konkrečioje kasdienėje situacijoje. Nepakanka žinoti ar suprasti jos veikimo mechanizmą. Tik susidūrus su ja atsiveria realus Pasirinkimas: pakartoti įprastą reakciją arba susigrąžinti suvokimo centrą į vidų ir sąmoningai pasirinkti pagal programą neveikti.
Ir net tada gali išlikti stiprus impulsas grįžti prie seno veikimo būdo. Valia padeda šio impulso nepaversti veiksmu.
Knyga, svetainė, konsultacijos ir seansai veda iki šio praktinio taško, kuriame atsiveria klausimas: kaip naujas suvokimas bus išreikštas konkrečiu sprendimu, veiksmu ar santykiu? Būtent čia tampa aišku, kokią kryptį žmogus renkasi ir kaip jo sąmonės pokytis bus įkūnijamas gyvenime.
Kiekvieną kartą susidūrus su senuoju veikimo impulsu, Pasirinkimas atnaujinamas. Nauja patirtis, kylanti pasirinkus kitaip, patvirtina jau atsivėrusį suvokimą ir stiprina jo integraciją kasdienybėje.
Rezonansas
Kai du kamertonai suderinti vienodai, suvirpinus vieną atsiliepia ir kitas. Pirmasis jo tiesiogiai neliečia – jis sukuria impulsą, o reakcija priklauso nuo to, kas šį impulsą priima.
Šis vaizdinys padeda pamatyti gyvenime nuolat vykstantį dėsningumą.
Rezonanso principas nusako iššūkio ir atsako dėsningumą, pagal kurį vidinė būsena ir jos raiška sąveikauja su aplinka, iš to formuojantis tolesnei patirties eigai.
Iššūkiu tampa žodis ar veiksmas, būsena, pasirinkimas, nustatyta riba, pasikeitęs elgesys ar gyvenimo situacija. Jis kyla tiek iš paties žmogaus, tiek iš kitų žmonių ar aplinkybių. Kiekviename santykyje vienos pusės raiška veikia kitą, o jos reakcija savo ruožtu grįžta kaip naujas impulsas pirmajai.
Iššūkis pats savaime nenulemia atsako. Jį formuoja ne vien impulsas, bet ir tai, kas veikia viduje – būsena, veikiantys sąlygotumai, suvokimas, pasirinkimas ir valia. Todėl tas pats impulsas viename žmoguje sukelia vienokią reakciją, kitame – kitokią, o trečio visai nesujudina.
Atsakas kyla automatiškai iš veikiančio sąlygotumo arba yra sąmoningai pasirenkamas. Atpažinus, kas viduje reaguoja, atsiveria Pasirinkimas pakartoti įprastą reakciją arba pagal ją neveikti.
Vienos pusės pokytis keičia santykio sąlygas, todėl jis negali išlikti toks pats. Nutikti gali visaip, tačiau negali būti taip, kaip buvo.
Vidinis pokytis nenulemia, kaip turi pasikeisti kitas. Formulėje „aš pasikeisiu, kad pasikeistum tu“ jis dar naudojamas kaip priemonė išorei kontroliuoti. Rezonanso principas išsaugo pasirinkimo laisvę: kiekvienas renkasi, ką pats įneša į santykius ir kaip reaguoti.
Rezonanso principo funkcija – parodyti, kaip įkūnytas vidinis pokytis keičia žmogaus sąveiką su aplinka ir formuoja naują patirties eigą, išsaugant kiekvienos pusės pasirinkimo laisvę.
Kaip pasireiškia praktikoje
Tas pats žodis ar veiksmas skirtingus žmones paveikia nevienodai. Išorinis impulsas sužadina stiprų atsaką tada, kai paliečia viduje aktyvų sąlygotumą. Jį atpažinus ir pašalinus, ankstesnė automatinė reakcija nesikartoja.
Dėsningumas veikia abiem kryptimis. Paties žmogaus būsena, pasirinkimai ir veiksmai tampa iššūkiu aplinkiniams. Jei jis prisitaiko, nutyli savo poreikius ir leidžia peržengti savo ribas tam, kad būtų priimtas, palaiko tam tikrą santykių formą.
Pasirinkus neišduoti savęs, keičiasi žodžiai, ribos, sprendimai ir veiksmai. Aplinkiniai susiduria jau su kitomis sąlygomis. Jas galima priimti ir kartu kurti kitokius santykius arba priešintis, mėginti susigrąžinti ankstesnę tvarką ar pasitraukti. Žmogus nėra atsakingas už tai, kaip reaguoja kiti, nes kiekvieno reakciją formuoja jo vidinė būsena, veikiantys sąlygotumai, susitapatinimai ir pasirinkimai. Jis atsakingas už tai, ką pats renkasi daryti toliau.
Rezonansas veikia ir gyvenimo situacijose. Pavyzdžiui, kilus gaisrui vieną žmogų apima panika, kitas pasimeta ir sustingsta, o trečias išlaiko vidinę pusiausvyrą ir pradeda veikti. Tas pats įvykis sulaukia skirtingo atsako, o kiekvieno būsena ir veiksmai savo ruožtu keičia tolesnę situacijos eigą bei tampa impulsu aplinkiniams.
Veikiant iš vientisos sąmonės, tiek santykiuose, tiek gyvenimo situacijose išlieka kiekvieno pasirinkimo laisvė. Kontrolė prasideda ten, kur žmogus savo pokyčiu siekia nulemti kito atsaką. Jei „Pasikeisk, kad man būtų geriau“ savo būsenos keitimo galią palieka kito rankose, tai „Aš pasikeisiu, kad pasikeistum tu“ tą pačią kontrolę perkelia į subtilesnę formą. Sąmoningas pasirinkimas reiškia keisti tai, kas priklauso pačiam – savo santykį su patirtimi ir iš jo kylantį veiksmą – paliekant kitam laisvę rinktis savaip.
Integralume įkūnytas pasirinkimas per Rezonansą sąveikauja su aplinka. Iš aplinkos grįžtantis atsakas tampa nauja patirtimi, per kurią matoma, kas pasikeitė, o kas vis dar veikia. Tokiu būdu Rezonansas atveria Patikrinimą (paaiškinimas – žemiau) – per išorės atsaką tampa matoma, kaip vidinė būsena reiškiasi gyvenime, o ši patirtis atveria kitą Įėjimo tašką ir tęsia Vertikaliąją atminties spiralę.
Patikrinimas
Kasdienybė atspindi suvokimą, iš kurio žmogus iš tikrųjų gyvena. Integruotas suvokimas pasireiškia jo būsenoje, pasirinkimuose, veiksmuose ir santykiuose. Todėl tikrąjį pokytį parodo ne tai, ką žmogus žino ar geba paaiškinti, o tai, kaip jis gyvena.
Situacijos, kuriose anksčiau automatiškai suveikdavo ta pati reakcija, leidžia pamatyti, kas iš tiesų pasikeitė. Kasdienybė kartu išryškina, kas dar nėra integruota. Jei kartojasi ta pati būsena, reakcija ar veikimo modelis, tampa matomas vis dar veikiantis susitapatinimas, sąlygotumas ar programa. Tai nėra nesėkmė ar grįžimas atgal, o naujas atpažinimo taškas.
Todėl Patikrinimas nėra galutinis transformacijos įvertinimas, o nuolatinis grįžtamasis ryšys tarp suvokimo ir gyvenimo. Pamatytas sąlygotumas tampa atspirtimi gilesniam atpažinimui, Deidentifikacijai, Sąmoningam pasirinkimui ir tolesnei transformacijai.
Taip kiekviena gyvenimo situacija gali tapti Įėjimo tašku. Tiesioginis patyrimas parodo, ar suvokimas jau tapo gyvenimo dalimi, o išryškėjęs sluoksnis veda į gilesnį Vertikaliosios atminties spiralės lygmenį.
Kaip pasireiškia praktikoje
Praktikoje stebima, kokia būsena kyla, kaip į ją reaguojama, ar atsiranda erdvės Sąmoningam pasirinkimui ir kaip šis pasirinkimas išreiškiamas veiksmu.
Jei senasis veikimo modelis nesikartoja arba jo impulsas nebėra automatiškai paverčiamas veiksmu, suvokimo pokytis jau reiškiasi gyvenime. Jei reakcija kartojasi, ji parodo dar neintegruotą patirties sluoksnį, kuris tampa medžiaga tolesniam tyrinėjimui, pamatymui, išjautimui ir suvokimui.
Taip Patikrinimas leidžia matyti visą transformacijos eigą – kas jau pasikeitė, o kas dar prašosi gilesnio pažinimo.
Veikimo eiga
Patyriminio neidualizmo veikimo architektūroje galima išskirti dvi tarpusavyje susijusias eigos kryptis: suvokimo atsivėrimą ir jo įkūnijimą gyvenime.
Suvokimo atsivėrimas:
Įėjimo taškas → Tiltas → Patyrimas → Atradimas → Atpažinimas → Suvokimas
Suvokimo įkūnijimas ir Patikrinimas:
Suvokimas → Sąmoningas pasirinkimas → Įkūnijimas → Rezonansas → Gyvenimo atsakas → Patikrinimas → naujas Įėjimo taškas
Šios schemos neaprašo dviejų atskirų ar nuosekliai vienas po kito vykstančių procesų. Jos išryškina du tos pačios sąmonės transformacijos aspektus, kurie tiesioginiame patyrime persipina.
Deidentifikacija teoriškai išskiriama kaip kertinis sąmonės transformacijos procesas, tačiau ji nėra atskira linijinė šios eigos stotelė. Atpažįstant susitapatinimą ir pasirenkant pagal jį neveikti, atsitapatinimas vyksta pačiame pažinimo ir įkūnijimo procese. Suvokimo centras grąžinamas į Singuliarinį tašką, atkuriamas Balansas ir atsiveria vientisas bei daugiamatis tikrovės suvokimas, kuris per Integralumą įkūnijamas konkrečiais pasirinkimais ir veiksmais gyvenime.
Ne visi veikimo architektūros principai šiose schemose išskiriami kaip atskiri etapai. Sąlygotumo inercija paaiškina, kodėl jau atpažintas veikimo būdas dar gali kartotis. Patirties užbaigimas nusako, kaip patirtis išgyvenama, suvokiama ir integruojama. Vidinė atsakomybė grąžina pasirinkimo centrą į vidų, o Tapatybės ir gyvenimo krypties principas parodo, kaip tapatybės pokytis keičia norus, pasirinkimų kryptį ir gyvenimo išraišką.
Vertikalioji atminties spiralė apima visą šią eigą. Įkūnytas pasirinkimas per Rezonansą sąveikauja su aplinka, o iš jos grįžtantis atsakas tampa Patikrinimu, parodančiu, kas jau integruota, o kur dar kartojasi senasis veikimo būdas. Išryškėjęs sluoksnis gali tapti nauju Įėjimo tašku, per kurį pažinimas atsiveria gilesniame sąmonės lygmenyje.
Kaip pasireiškia praktikoje
Praktikoje procesas gali prasidėti nuo gyvenimo situacijos, vidinio prieštaravimo, klausimo ar susitikimo su metodologijos forma. Tai, kas žmogui šiuo metu aktualu, tampa Įėjimo tašku, o Tiltas per pažįstamą patirtį leidžia priartėti prie dar nematomų jos aspektų.
Tiesioginiame patyrime išryškėja tai, kas iki tol veikė nepastebėtai. Atpažįstamas susitapatinimas ar sąlygotumas, dėmesys grąžinamas į vidų, o atsivėręs suvokimas leidžia pasirinkti pagal senąjį impulsą neveikti. Taip Deidentifikacija vyksta pačiame patyrimo, atpažinimo ir pasirinkimo procese, o suvokimas įkūnijamas konkrečiais pasirinkimais, sprendimais ir veiksmais gyvenime bei santykiuose.
Įkūnytas pokytis keičia sąveiką su aplinka. Per Rezonansą iš gyvenimo grįžtantis atsakas tampa Patikrinimu: jis parodo, kaip suvokimas jau reiškiasi gyvenime ir kur dar kartojasi ankstesnė reakcija. Išryškėjusi patirtis tampa nauju Įėjimo tašku ir tęsia Vertikaliąją atminties spiralę.
KAIP SUSIJUNGIA PATYRIMINIO NEIDUALIZMO STRUKTŪRINIAI PRINCIPAI